Mes, Ututi.lt kūrėjai, palaikome šitą ministro žingsnį. Visada buvome prieš nusirašinėjimą ir nesąžiningumą. Tačiau manom, jog yra kelios svarbesnės problemos, trukdančios kokybiškai mokytis ir studijuoti.

Lietuvoje mokymosi procesą studentai dažnai mato kaip labai formalų ir nuobodų. Iš tikrųjų, tame yra tiesos. Patys prisimename, kad ne visi dėstytojai skiria pakankamai dėmesio savo paskaitų medžiagos paruošimui, o kai kurie dėsto iš dvidešimties metų senumo konspektų. Tokie dėstytojai negali sudominti studentų, o be nuoširdaus studento susidomėjimo mokymosi procesas tampa “kalimu”. Pripažinkime, kad dabartinė studijų kokybė nėra pakankamai gera, ir ieškokime, kaip ją pagerinti.

Mes tikime, kad jei dėstytojai studijų medžiagą talpintų viešai bei aktyviai ją atnaujintų, ji taptų kokybiškesnė. Jei tarp dėstytojo ir studento vyktų nuolatinė diskusija – tai skatintų abi puses. Tuomet ir studentai, turėdami aktyvų ir savalaikį mokymosi procesą, visai kitaip žiūrėtų į mokymąsi.

Mums būtų įdomu sužinoti Lietuvos studentų nuomonę. Ką manote apie studijas mūsų šalyje bei apie Ututi poziciją šiuo klausimu?

Vieną gražią rudens dieną ji sulaukė dėstytojos Marytės Mildauskaitės (v. p. pakeistas, ututi komandai žinomas) skambučio. Paaiškėjo, kad ji  skambino ne be reikalo.  Dėstytoja pateikė pasiūlymą: „Mano dėstomo dalyko medžiagą gali Ututyje palikti, bet verčiau tu ištrink su Petrutės Petrauskaitės  (v. p. pakeistas, ututi komandai žinomas) paskaitomis susijusius dokumentus.“.  Panelė numanė, kad kitu atveju gali kilti sunkumų egzamino metu, nors ten ir nebuvo dėstytojos autorinė medžiaga, o studnetų sukurtas konspektas su egzamino klausimais ir atsakymais į juos.

Daugiau detalių nežinome, tačiau faktas, kad mergina jautriai sureagavo į tokį skambutį ir ištryne VISIŠKAI VISUS per daugiau nei metus savo sukeltus dokumentus. Tai buvo daugiau nei 500 mb naudingos medžiagos.

Vienintelis tokios poelgio paaiškinimas: Lietuvos studentai yra per daug įbauginti

Brandžioje akademinėje bendruomenėje dėstytojai ir studentai yra kolegos, ir neturėtų vienį kitų bijoti, jų santykiai turėtų būti pagrįsti pagalba ir supratingumu, tačiau Lietuvos studentams dažnas svarbu tik pažymys, kuo naudojasi dėstytojai, nes dėstytojai irgi žmonės ir valdžios troškimas jiems nėra svetimas :/

Išvada

Nereikia panikuoti! Žinoma į dėstytojų prašymą reikia atsižvelgti ir galima pašalinti nepageidaujamą turinį, bet kam trinti failus kurios dėstytoja telefoninio pokalbio metu leido pasilikti? Ututi idėja yra padėti studentams mokytis. Įkeldami konspektus ar kitą medžiagą nusikaltimo nedarote.

p.s. Apie Mykolo Romerio universitetą esame geros nuomonės, tai geras universitetas. Tiesa, įdomių įvykiu pasitaiko visur.

Kol Lietuvos aukštojo mokslo įstaigos atkakliai laikosi autorinių teisių ir uždarumo politikos, o studentai dreba dėl kiekvieno paviešinto dėstytojo failo, prie atviro mokslo judėjimo jungiasi geriausiai pasaulio universitetai. Kiekvieną dieną į internetą keliamos naujos filmuotos paskaitos bei akademinė medžiaga, universitetų dėstytojai ir studentai aktyviai dalyvauja bendro turinio kūrime, o visa medžiaga yra pateikiama patogiai – pagal sritis ir konkrečius kursus. Ir tai prieinama visiems. Skamba neįtikimai?

Garsiausi universitetai dalinasi

2000 metais Rice universiteto (JAV) studentų iniciatyva buvo pradėtas kurti projektas Connexions, kurio tikslas buvo sukurti aplinką, skirtą studentams ir dėstytojams dalintis, kartu kurti bei publikuoti atnaujintą akademinę medžiagą internete. Pirmieji paviešinti buvo Rice unversiteto kursai, o dabar projekte galima rasti virš 4500 įvairių sričių medžiagos kinų, anglų, italų japonų, portugalų, ispanų, thai kalbomis, sukeltos dėstytojų ir studentų iš viso pasaulio.

Masačiusetso technologijų universitetas (MIT) Jungtinėse Valstijose yra vienas labiausiai žinomų atviros studijų medžiagos propaguotojų. 2001 metais buvo paskelbtas projektas “MIT OpenCourse Ware (OCW)” – internetinis puslapis, į kurį yra nuolat keliamas šio universiteto kursų turinys. Šiuoe metu puslapyje, kurį per mėnesį aplanko virš 50 milijonų žmonių, galima surasti visų šiame universitete dėstomų sričių kursus ir jų medžiagą. Be to, medžiaga yra verčiama į kitas pasaulio kalbas, pvz., kinų, ispanų, portugalų, persų.

2009 metais Yale (JAV) universiteto studentas Richard Ludlow, kuriam OCW projektas padėjo išlaikyti egzaminą, pradėjo Academic Earth projektą. Kaip ir Connexions ar OCW, šio tikslas yra suteikti galimybę susipažint su kvalifikuota akademine medžiaga tiems studentams visame pasaulyje, kurie niekada negalėtų to padaryti patys. Šiuo metu projekte sukaupta daugiau nei 1500 kursų medžiagos iš tokių universitetų kaip MIT, Oxford, Berkeley, Harvard, Princeton, Yale ir kiti.

Tai – tik keli pavyzdžiai. Atviros studijų medžiagos duomenų bazę iš įvairių unversitetų turi sukaupęs OpenCulture projektas. Į YouTube edu kasdien yra įkeliama paskaitų iš įvairių kolegijų ir universitetų – dabar jame yra virš 60,000 vaizdo klipų su edukacine medžiaga, kaip ir iTunes U puslapyje, kuriame yra virš 300,000 video ir audio failų iš 600 aukštojo mokslo įstaigų.

Akademinė medžiaga – universiteto kokybės rodiklis

Kodėl garsiausi pasaulio universitetai viešina savo medžiagą? Iš vienos pusės tai rodo brandų požiūrį į patį mokslo reiškinį: žinios turi būti atviros ir prieinamos visiems. Taip bandoma spręsti besivystančių šalių mokslo ir mokymo resursų trūkumo problemas: dėstytojai skatinami naudoti šią medžiagą savo paskaitose, studentai – papildomai mokytis savarankiškai.

Kita vertus, kol Lietuvos universitetai varžosi dėl studentų paleisdami televizinius klipus mėnesį prieš abitūros egzaminus, pažangesni universitetai savo “kokybės įrodymus” pateikia paviešindami savo dėstytojų kuriamą ir skaitomą medžiagą. Ir visai nesvarbu, kiek žmonų tai peržiūrėjo ar parsisiuntė paskaitas, į tokius universitetus kaip Yale, Harvard and MIT stojančiųjų konkurencija yra milžiniška, o lektorių auditorijos – sausakimšos.

Galiausiai atvirumas skatina palaikyti akademinį universiteto lygį: “simuliuojantys”dėstytojai jų paskaitas stebint milijonui klausytojų ilgai nedėsto.

Pabaigai – dar keletas atviros studijų medžiagos bazių:

• Ibiblio.org (University of North Carolina)
• Open Collections (Harvard University)
• National Repository of on-line courses
• Open Learning Initiative (Carnegie Mellon University)
• American West Collection (University of California)

Jau rašiau apie mūsų teisinės analizės išvadą, apie tai, kad paskaitos metu studento ranka rašyti konspektai ne visada jam priklauso ir be universiteto leidimo jais dalintis negalima!

Argi tai ne absurdas? Ypač jeigu paminėsim faktą, kad šperos.lt platinami referatai (dažnai panaudojami pateikiant kaip nuosavą darbą) yra teisiškai legalūs. Beje, paruoštukės irgi yra legalu, kol jos nepanaudojamos egzamino metu.

Nebūtų taip pikta, jeigu ne incidentai arba pokalbiai, kurių metu dėstytojai pareiškia, kad savo konspektų studentams nepateikia (nes mat jie dar neparuošti), o konspektuoti (rašyti ranka, filmuoti arba kitaip įrašinėti) irgi neleidžia. Atrodo, kai kurių dėstytojų intelektinė nuosavybė yra įslaptinama kaip valstybinio lygio informacija ir net “nuosavi” studentai prie jos prieiti neturi teisės.

Peršasi išvada, kad Lietuvoje dėstytojai reikalingi tik tam, kad per paskaitą perskaitytų gabalą teksto, o aukštasis mokslas vertas tiek, kiek studentas sugeba tokių gabalų “susimedžioti”. O gal aš ko nors neįžvelgiu?

Nagrinėjant teisinius informacijos platinimo aspektus, vienas įdomesnių klausimų buvo: “Kam priklauso paskaitos konspektas? Studentui? Dėstytojui? Universitetui?” Daugelis iš karto atsakytų, kad jeigu studentas savo ranka konspektavo dėstytojo žodžius, tai konspektas yra studento. Deja, tiesa yra ne visai tokia.

Dėstytojo paskaitos, kaip ir pvz. atlikėjo dainos, yra autorinis kūrinys, todėl netgi studento ranka užrašytas paskaitos turinys yra dėstytojo autorinis darbas, panašiai kaip grupės Metallica dainos priklauso jai, ir jų perdainuoti (arba įrašyti koncerto metu ir vėliau platinti) negalima.

Be to, teiginys, kad studento ranka užrašyti paskaitų konspektai priklauso dėstytojui irgi ne visada yra teisingas. Tai nustato dėstytojo ir universiteto darbo santykiai, o pagal darbo sutartį sukurtų intelektinės kūrybos rezultatų turtinės teisės 5 metus priklauso darbdaviui (Lietuvos autorių teisių įstatymo 9 straipsnis). Kadangi kūrinio platinimas yra viena iš turtinių autoriaus teisių, konspektų paviešinimui (kėlimui į viešai prieinamą internetinį resursą) reikia universiteto sutikimo (jei nuo jų surašymo nepraėjo 5 metai) arba paties dėstytojo sutikimo praėjus 5 metams.

Legaliausia – “šperos”

Paradoksalu, bet legaliausiomis gali būti laikomos paruoštukės (šperos), kurios nėra dėstytojo išdėstytos medžiagos atkartojimas, o studento kūrybinė interpretacija. Mes esame PRIEŠ nusirašinėjimą, bet norėtume atkreipti dėmesį, kad “špera” — tai iš kelių informacijos šaltinių surinktas, dažnai sutrumpintas, konspektas. Būtent “špera”, jeigu joje pateikta papildomų šaltinių, citatų, ištraukų iš kitų konspektų, kolegų pranešimų, referatų, iliustracijų bei kitų paties studento apibendrinimų, yra autorinis kūrinys, kurio teisės priklauso studentui, ir nei dėstytojas, nei universitetas neturi teisės uždrausti tokio kūrinio platinimo.

Išvada: kurti, o ne kopijuoti

Platinti paties dėstytojo sukurtą arba idealiai atkartotą medžiagą yra nelegalu. Tačiau jeigu norite perduoti savo studijų žinias ateinančioms kartoms, kurkite savo konspektus: vieni, su bendrakursiais, surinkite informaciją iš kelių šaltinių, cituokite tuos pačius dėstytojus, knygas (kad ir labai dideliais kiekiais) ir visą kitą studijų medžiagą.

Kitaip tariant, kuo labiau jūsų konspektas skiriasi nuo paskaitos metu išsakytų žodžių (t.y. yra papildytas citatomis iš knygų, uždavinių sprendimais ir pan.) tuo jis yra “legalesnis”.

P.S. Domina autorinių teisių aspektai ir būdai legaliai viešinti informaciją? Laukite tęsinio…